Dauguma atsakiusių į pirmą klausimą “Ar mokytojai patys gali kurti kokybiškas kompiuterines mokomąsias priemones?” mano, kad mokomąsias programas centralizuotai turėtų kurti profesionalai, jos turi būti kokybiškos, o už darbą turi būti sumokama.
Tačiau dalis (7iš 31, apie ketvirtadalį) atsakiusių mano, kad programas galėtų kurti ir patys mokytojai. Šiuo atveju dažnai keliamas klausimas dėl to, kad mokytojams yra skaudžiausia, kai jų padarytus darbus pasisavina kiti ir gauna už tai pinigus. Tai yra, patys mokytojai padaro mokomąsias programas, bet jų neapgina autorinėmis teisėmis ir jų darbu pasinaudoja apsukresni veikėjai.
Apskritai diskusijoje buvo sutinkama, kad yra nemažai mokytojų, kurie ne tik yra pajėgūs patys kurti mokomąsias programas, bet ir sutiktų jomis keistis tarpusavyje, jei kažkas laiduotų, kad jų sukurtomis programomis nepasinaudotų kiti.
Ši diskusija sutvirtino mūsų nuomonę, kad dalis mokytojų vis tik geba kurti kompiuterines mokymo priemones. Visų pirma turime omeny tas, kurios nereikalauja programavimo darbų – PowerPoint prezentacijas, pagalbinės medžiagos rinkinius ir pan. Tokių mokymo priemonių užuomazgų pavertimas į pilnavertes mokymo priemones yra šiandien problematiškas. Manome, kad visų pirma todėl, kad neegzistuoja jokios kolektyvinio darbo kultūros ir kolektyvinio darbo motyvacijos. Net tokie bendruomeniniai projektai, kaip www.tiptop.lt neskatina kolektyvinio darbo, o tik grynai autorinį.
Antra problema, medžiagos sukūrimas ir atidavimas viešam vartojimui tarp mokytojų suvokiamas kaip nelygiaverčiai mainai (net ne mainai, nes mokytojas mano, kad nieko negauna).
Mes ir toliau laikomės nuomonės, kad atvirųjų šaltinių programinės įrangos kūrėjų bendruomenės modelis šioje situacijoj gali labai tikti. Jo pritaikymas:
– įprasmintų programinės įrangos mainus. Atvirų šaltinių bendruomenė įprasmina bendruomenės nario darbo atidavimą bendruomenei per įvairius nepiniginius mainų mechanizmus.
– pradėtų kurti kolektyvinio darbo kultūrą, kai vienas darbas gali būti daromas daugelio kolegų, ir jų nuopelnai atitinkamai užfiksuojami.
Atsakantys į klausimą “Ką daryti, kad mokytojai pamokose plačiau naudotų kompiuterines mokomąsias priemones?” ypač pabrėžia kompiuterių stygių. Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad šiandien tai pagrindinė priežastis trukdanti mokytojams geriau susipažinti su kompiuteriu ir naudotis jais savarankiškai be informatikos mokytojų pagalbos.
Reikėtų tik atkreipti dėmesį, kad čia kalbama ne tiek apie kompiuterių trūkumą mokyklose apskritai, kiek apie tai, kad yra ribotos mokytojų galimybės naudotis kompiuteriu. Reikalus šiuo atveju gerokai pataisytų nuostata, kad aprūpinti kompiuteriais reikėtų ne tik mokinius, bet ir mokytojus.
Dalyviams akivaizdu ir tai, kad platesnį kompiuterių panaudojimą pamokose stabdo lietuviškų kompiuterinių mokymo priemonių nebuvimas.
Deja, mokytojų prieigos prie kompiuterių problema šiandien nėra niekaip sprendžiama ir strategijose tam nėra skiriama derama vieta. Toliau galvojama apie klasių aprūpinimą, apie kompiuterinių mokymo priemonių kūrimą, tačiau mokytojai paliekami nuošalėje. Manome, kad net dedamos didelės pastangos suteikti mokytojams kompiuterinio raštingumo pagrindus nesprendžia problemos, jei jie mokyklose ir namuose neturi prieigos prie kompiuterio ir interneto.
Tuo tarpu kompiuterinių mokymo priemonių problema sulaukė ŠMM dėmesio ir galime tikėtis didesnio rinkos aktyvumo, dėl numatytų taikyti priemonių. Deja, šioje srityje taip pat išlieka struktūrinių problemų, kurios neleidžia tikėtis greitos pažangos:
– Investicijos į kompiuterines mokymo priemones reikalingos gana didelės, tuo tarpu perkamų tokių priemonių tiražai, lyginant su vadovėliais, yra labai maži (paprastai ŠMM perka 1500 egzempliorių MKP).
– Lengviausiai į šią rinką gali įeiti šiandieniniai vadovėlių leidėjai, tačiau jie turi didelių nuogąstavimų, dėl tokio žingsnio tikslingumo. Jie suvokia tai kaip labai rizikingas ir dideles investicijas. ŠMM turėtų imtis priemonių sumažinant tokias suvokiamas grėsmes potencialiems MKP gamintojams pasiremdami projektinio MKP kūrimo finansavimo praktika, kuri plačiai naudojama ES.
Daugiausia prieštaringų vertinimų sulaukė klausimas “Ar dėl kompiuterių plėtros blogėja mokinių lietuvių kalbos įgūdžiai?“. Tiesiogiai atsakantys į šį klausimą pasidalija maždaug po lygiai. Įdomu, kad tarp tų, kurie mano, jog kompiuterių plėtra lietuvių kalbos įgūdžiams įtakos nedaro, yra nemaža siūlančių siaurinti lietuvių kalbos vartojimą, apskritai šiam klausimui skirti mažiau dėmesio. Yra siūlančių atsisakyti programinės įrangos lietuvinimo, net yra nuomonė, kad mokinti lietuvių kalbos mokyklose nereikia, nes po keliasdešimt metų ji nebebus vartojama.
Tačiau bene visuotinai reiškiamas nepasitenkinimas lietuvinimo kokybe, lietuviškų sąvokų parinkimu verčiant daugumą angliškų kompiuterių terpėje vartojamų žodžių. Pabrėžiama ir tai, kad lietuvybės klausimus informacinių technologijų terpėje spręsti labai vėluojama.
Mes jokiu būdu negalime sutikti su pasiūlymu riboti lietuvių kalbos naudojimą. Toks kalbos siaurinimas tiesiogiai keltų grėsmę lietuvių kalbai per kurį laiką išnykti. Priimta kalbą suvokti kaip vieną svarbiausių nacionalinio identitetą įtvirtinančių priemonių, tad jos nykimas grėstų ir mūsų nacionaliniam identitetui apskritai.
Sutinkame su tais, kurie baiminasi negatyvaus kompiuterizacijos įtakos lietuvių kalbos žinioms. Mūsų nuomone, kuri detaliau išdėstyta tyrimo medžiagoje, didesnio kiekio kokybiško lietuviško turinio atsiradimas internete, bei nuosekli ŠMM pozicija dėl lietuviškų kompiuterinių mokymo priemonių turi stabilizuoti situaciją.
Visi 10 atsakiusių į klausimą “Ką daryti, kad žiniatinklyje būtų daugiau lietuviško mokomojo turinio” mano, kad dėl to reikia skirti daugiau pinigų ir skelbti daugiau konkursų. Manoma, kad turinį turėtų kurti profesionalai, tai turėtų vykti centralizuotai.
Sutinkame, kad centralizuotos pastangos turi duoti kai kurių rezultatų. ITC nuosekliai vykdo šią politiką ir pateikia visuomenei mokytojų paruoštą turinį.
Kita vertus, centralizuotai profesionalų ruošto turinio niekada nebus gana. Manome, kad tokios iniciatyvos kaip www.tiptop.lt parodo asmeninės iniciatyvos, paskatintos fondų pinigais galimybes. Kitas pavyzdys, svietimas.takas.lt – Lietuvos Telekomo finansuojamas projektas švietimui, artimiausiu metu numato stipriai išplėsti savo edukacinio turinio bazę, taigi nebiudžetinėmis lėšomis prisidėti prie nagrinėjamo turinio gausėjimo.
Didžioji dauguma atsakiusių į klausimą “Ar mokytojai turėtų būti aprūpinami kompiuteriais? kokią matytumėte tokio aprūpinimo naudą” neįsivaizduoja šiuolaikinio mokytojo be kompiuterio. Tai parodo, kad šis klausimas yra labai svarbus svarstant, kam pirmiausia turi būti skiriami mokykloms perkami kompiuteriai.
Yra ir keli atsargesni vertinimai, nuogąstaujama, kad visuotinai aprūpinus visus mokytojus kompiuteriais jie liks dulkėti ir nebus panaudojami.
Pritariame daugumos diskutuojančiųjų nuomonei, kad mokytojų aprūpinimas kompiuteriais yra vienas reikšmingiausių švietimo kompiuterizavimo ateities uždavinių. Labai svarbu pakelti mokytojų gebėjimą naudotis kompiuteriais pamokose, o tai neįmanoma, jei nebus užtikrinamas laisva mokytojo prieiga prie kompiuterio jam reikalingu laiku ir vietoje.
Kompiuteriai neliks “dūlėti”, jei jais pirmiausia bus aprūpinami norintys su jais dirbti mokytojai. Šiandien yra daug mokytojų, kurie yra baigę kursus, norėtų kompiuterius plačiau taikyti savo darbe, tačiau neturi pakankamų įgūdžių ir galimybių juos tobulinti. Vien tai suteiktų didelį postūmį giliai įtraukiant informacines technologijas į mokymo procesus.
Be abejo, kompiuterių aprūpinimu procesas negali apsiriboti – tačiau aprūpinimo klausimas yra vienas esminių, be kurių tolesnė pažanga yra lėtinama.
Klausimas “Kaip matuoti kompiuterių teigiama ir neigiamą poveikį mokymosi procesui?” daug kam pasirodė nevykęs arba čia tiesiog nematoma problemos. Nurodoma, kad į jį turėtų atsakyti patys valdininkai.
Tačiau nemaža dalis atsakiusiųjų kompiuterių naudojime mokyklose mato problemų, svarsto, kuriose srityse kompiuterių panaudojimas yra tikslingiausias.
Skirtingai nuo diskusijos dalyvių, manome, kad šis klausimas yra vienas pagrindinių. Vadybos vadovėlinė tiesa – „ko negalime matuoti, negalime sistemiškai gerinti“. Sutinkame, kad kelia nemaža diskusijų kas gi turi būti matuojama. Švietimo sistemos kompiuterizacijos strategai skirtingai apibrėžinėja kompiuterių diegimo tikslus, baigdami tokiomis „nematuojamomis“ sąvokomis, kaip „mokymo proceso pasikeitimas“.
Pritariame, kad mokymo procesai turi labai stipriai pasikeisti, kaip pasikeisti ir kai kurie jų tikslai. Tačiau jokiu būdu nesutinkame, kad tai daro pažangos stebėjimą beprasmišku. Kita vertus sutinkame, kad prasmingų matavimo rodiklių sukūrimas yra sudėtingas procesas – tam reikalinga plati ir gili diskusija