SVARSTYMO REZULTATAI

Klausta, kokių sunkumų kelia originalių formų vartojimas. Respondentai nurodė (5 atsakymai), kad susiduria su vienokiais sunkumais vartodami lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžių ir vietovardžių (toliau kai kur – svetimvardžių) originalias formas, su kitokiais – vartodami nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžių ir vietovardžių originalias formas; kaip atskirą kategoriją išskyrė per kalbas tarpininkes ateinančias svetimvardžių formas („pseudooriginalias“). Paskutinį įrašą galima laikyti apibendrinimu: „Kartais nesi tikras, ar ta forma, kurią ketini vartoti, tikrai yra originali ir nėra galimybių patikrinti. Vartojant originalią formą kartu norisi pateikti ir adaptuotą“.

6 nuomonės pareikštos dėl to, ar būtina (ar visada įmanoma) greta originalios lotyniško pagrindo rašmenimis pateiktos asmenvardžio (ar vietovardžio) formos dar nurodyti ir adaptuotąją. Dauguma respondentų pritarė projekto formuluotei „rekomenduojama“, vieno nuomone, adaptuotąsias nurodyti būtina.

Palaikantys projekto formuluotę mano, kad greta originalios formos nurodyti adaptuotą formą reikia tada, kai rašyba itin skiriasi nuo tarimo, ir tų asmenvardžių ar vietovardžių, kurių vartojimas plinta. Manoma, kad reikalauti vienkartiniuose dokumentuose nurodyti adaptuotą formą nėra pagrindo. Diskusijoje pasisakę specialieji redaktoriai nėra tikri dėl adaptuotos formos tikslumo, nes ne visada aišku, kaip konkretų asmenvardį ar vietovardį reikia tarti.